Kuršių nerijos kopos

Kuršių nerija – unikalus gamtos ir žmogaus bendras kūrinys. 98 km ilgio ir 0,4-4 km pločio smėlio kopų pusiasalis skiria Kuršių marias nuo Baltijos jūros.

Kuršių nerija 2000 m. gruodžio mėnesį buvo įrašyta į UNESCO paveldo sąrašą remiantis (v) kriterijumi. Jis nusako, jog Kuršių nerija yra išskirtinis smėlio kopų kraštovaizdžio, kurio išlikimui nuolatinį pavojų kelia gamtos stichijos (vėjas, potvyniai ir atoslūgiai), pavyzdys. Po pragaištingo žmogaus įsikišimo, vos nesunaikinusio nerijos, ji buvo atkurta didžiulių XIX a. pradėtų ir iki mūsų dienų tebesitęsiančių apsaugos ir sutvirtinimo darbų dėka.

Žmonės Kuršių nerijoje apsigyveno jau priešistoriniais laikais. Mokslininkai teigia, kad Kuršių neriją Baltijos jūros bangos ir vėjai suformavo daugiau kaip prieš 5 tūkst. metų. Ties Sembos pusiasaliu iš pradžių susidarė plika siaura jūros smėlio juosta, kuri pamažu ilgėjo. Ilgainiui jūros bangos ir srovės sunešė vis daugiau smėlio, juosta platėjo ir galiausiai atskyrė marias nuo jūros.

Smėliu užpildama marias nerija platėjo, traukėsi iš vakarų į rytus. Šis slinkimas sustojo, kai akmens amžiuje čia ėmė augti miškai. Spėjama, kad tuo metu Kuršių nerijoje apsigyveno ir pirmieji žmonės.

Kuršių nerijos išlikimui nuolatinį pavojų kelią ne tik gamtos stichijos, bet ir žmogaus veikla. Vietovė yra itin jautri klimato kaitos grėsmei. Nepalankūs klimato pokyčių reiškiniai, neatsakingos žmogaus veiklos ir karščių sukelti gaisrai, intensyvi plėtra ir turizmas yra tik keli grėsmingi pavojai.

Norint išsaugoti Kuršių nerijos ypatingą grožį bei gamtos ir kultūros savybes, vietovė yra dėmesingai saugoma. Kuršių nerija abiejose valstybėse yra išsidėsčiusi nacionaliniuose parkuose, o jų statusas leidžia užtikrinti vietovės apsaugą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *