- Renesanso muzikos teorija plėtota remiantis antikos laikų autoritetais: orfikais, Pitagoru, Platonu, Boecijumi. (1463 m. Marsilio Ficino į lotynų kalbą išvertė „Orfėjaus himnus“, 1484 m. parašė traktatą „Apie muziką“. Renesansinėje ontologijoje muzikai suteikta transcendentinė reikšmė. Pasak M. Ficino, pasaulio siela skamba pagal tam tikrus muzikinius principus, dvasinių pratybų dėka galima išgirsti slaptą sferų harmoniją).
- XIV a. Italijoje ir Prancūzijoje susiformavo liaudiškos muzikos įtakos paveikta, vokaliniu ir vokaliniu-instrumentiniu polifoniškumu pasižymėjusi „Ars nova“ („Naujojo meno“) stilistika, (žymiausi atstovai – Giljamas de Mašo, Filipas de Vitri, Frančeskas Landinis). Jos pagrindu XV a. kūrėsi nacionalinė Anglijos polifonijos mokykla, XV–XVI a. – Nyderlandų, XVI a. – Romos, Venecijos, Prancūzijos, Vokietijos, Čekijos, Lenkijos ir kitos polifonijos mokyklos.
- Vėlyvajame renesanse išpopuliarėjo nauji muzikiniai žanrai: solinė daina, kantata, oratorija, opera, ilgainiui įtvirtinę homofoninį stilių.
- Renesansiniai instrumentai: išilginė fleita, obojus, valtorna, trombonas, viola de gamba, smuikas, ragas, klavesinas. Dviejų skirtingų estetinių pasaulėžiūrų – aristokratiškos ir miestietiškos, liaudiškos – konkurenciją liudija skirtingų styginių instrumentų populiarumas. Diduomenės tarpe buvo populiari viola, žemesniuosiuose sluoksniuose – smuikas.
- Renesansinės idėjos plėtotos sakralinėje (mišių, moteto, madrigalo žanrai) ir pasaulietinėje (vokaliniai žanrai – madrigalas, frotola, šansonas, instrumentiniai žanrai – tokata, preliudas) muzikoje.
Kategorijos
MUZIKOS BRUOŽAI
