Renesansas Lietuvos dailėje ir architektūroje vyravo XV a. pabaigoje – XVI a. pradžioje.
Svarbiausiu Renesanso centru Lietuvoje (Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje) nuo pradžios iki pabaigos išlieka Vilnius, su didžiųjų kunigaikščių (Jogailaičių ir Vazų dinastijų atstovų) dvaru.
Panašiai kaip ir Lenkijos Renesanso atveju, architektūroje ir dailėje galima išryškinti tris periodus: 1) XVI a. 1 pusė (šis laikotarpis pasižymi renesansinių formų ir meninės kalbos radimusi); 2) XVI a. 2 pusė (manierizmo įtakos stiprėjimas); 3) XVII a. 1 pusė (lokalinio Renesanso „klestėjimas“ – pastaruoju periodu vietos meistrai renesansinę kalbą adaptuoja, paverčia sava. Renesansas sąlygiškai Lietuvoje baigiasi 1648 m. – su Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vladislovo Vazos mirtimi, pasikeitus politinei, socialinei, ekonominei, kultūrinei valstybės ir visuomenės situacijai.
XVI a. 1 pusėje Lietuvos Renesanso architektūrą ir dailę charakterizuoja tiesioginė Italijos Renesanso (Florencijos, Venecijos) įtaka, kurią lemia didžiųjų kunigaikščių Žygimanto Senojo ir Žygimanto Augusto dvarų, reziduojančių Vilniuje ir vietoje kuriančių italų architektų, dailininkų faktorius. XVI a. 2 pusėje stiprėja Šiaurės Europos (visų pirma Nyderlandų) manierizmo (manieristinio renesanso įtaka). Visos XVI a. renesansinės formos ir meninė kalba egzistuoja kartu su dar gyvybinga ir netgi klestinčia gotikine tradicija, o XVII a. 1 pusėje Renesansas veikia šalia sparčiai besiformuojančio baroko. Tipiškame, vietos meistrų sukurtame Lietuvos Renesanso kūrinyje paprastai galima įžvelgti gotikinę kompozicinę struktūrą (pabrėžtas vertikalumas, išilgintos proporcijos) ir renesansines puošybines formas.
Lietuvos Renesanso architektūrai būdinga:
Renesansinis pastatas Vilniuje (Aušros vartų g. 8), dekoruotas sgrafito technika
- tinkuotos sienos, jų dekoravimas sgrafito technika;
- nauji konstrukciniai sprendimai (kupolas);
- smailėjančią arką keičia pusapskritė;
- orderio naudojimas (italų meistrai orderį naudoja sistemingai ir taisyklingai, olandų, vokiečių ir vietiniai statytojai – savavališkiau ir labiau stilizuodami);
- atikas;
- ypač populiarus serlianos motyvas;
- uždaras arba pusiau uždaras kiemas su arkadinėmis lodžijomis;
- statomos bažnyčios, koplyčios, rūmai, gyvenamieji namai;
- gynybinėje architektūroje mūro aptvarą keičia itališkosios arba olandiškosios sistemos bastionai (Adomas Freitagas, Juozas Narūnavičius)
- atstovai – Giovanni Cini, Petras Nonhartas.
Bendrais požymiais Lietuvos Renesanso architektūra yra gimininga Šiaurės Europos ir Italijos architektūrai, kurią charakterizuoja aiškumas, simetrija, matematiškai nustatyta („Aukso pjūvio“ formulė) kompozicinė harmonija.
Lietuvos Renesanso tapybai būdinga:
- bandymas komponuoti žmogaus kūną, remiantis proporcijų teorija;
- perspektyvos atradimas ir naudojimas;
- šviesotamsos naudojimas;
- humanistinis charakteris (pasaulietiniai siužetai, žmogaus emocijų vaizdavimas);
- atstovai – Antonas Wiedas, Pekarskis.
Lietuvos Renesanso skulptūrai būdinga:
- naujų žanrų atsiradimas (memorialinė, pasaulietinė skulptūra);
- naujos medžiagos (šalia gotikoje mėgstamo medžio ypač populiarus tampa iš užsienio importuojamas marmuras);
- atstovai – Giovanni Maria Padovano, Bernardas de Gianotis, Giovanni Cini.
Lietuvos Renesanso grafikai būdinga:
- Martyno Mažvydo „Katekizmas“ (Karaliaučius, 1547 m.)medžio ir vario graviūrų technikos;
- knygų leidybos skatinamas iliustracinės grafikos bumas;
- renesansinių šriftų atsiradimas poligrafijoje;
- ypač didelis dėmesys yra skiriamas meniškai apipavidalintai kartografijai (Antonas Wiedas, Tomas Makovskis).
Lietuvos Renesanso taikomajai dailei būdinga:
- renesaninė ornamentika (groteskas, kartušas, rolverkas);
- suklesti numizmatika ir sfragistika (Giovanni Maria Padovano, Giovanni Jacopo Caraglio);
- keramikoje, ypač kokliuose ypač populiariomis tampa figūrinės kompozicijos (heraldiniai motyvai, portretai, religiniai, pasaulietiniai siužetai);
- tekstilėje vyrauja dviejų tipų audiniai: gobelenai (atspindintys Vakarų Europos audimo tradicijas) ir kilimai (Rytų – Turkijos, Persijos) įtakos.